Ugnelės istorija

2012 m. kovo 1 d.
Vilnius


Mano dukrytės istorija man kaip mamai yra be galo jaudinanti. Ieškojimas priežasčių ir susitaikymas su tuo, kad mano vaikelis visuomenėje gali būti priimamas kitokiu, truko ilgai. Bet jei tik būčiau žinojusi, kad po kelerių metų ją matysiu tokią, kokią dabar, nebūčiau tiek pergyvenusi ir stengusis atsakyti į  tikriausiai kiekvieną tokio vaikelio mamą kankinantį klausimą "kodėl?". Šiandien suprantu, kad tai tėra tik mažas ūgis, dėl kurio kartais jai tenka šiek tiek daugiau pasistengti ar padėti, o visos kitos asmeninės savybės netgi pranoksta lūkesčius iš laukto ir mylimo vaiko. Ugnelei greitai 7-eri ir ji ruošiasi eiti į mokyklą, kurioje toliau formuosis jos asmenybė ir gyvenimo tikslai. 


Ugnelė gimė 2005 m. pavasarį, išnešiota, bet labai mažutė - vos 39 cm ūgio ir 2010 g svorio. Mažaūgio vaikelio gimimas mūsų šeimai nebuvo staigmena.  Jos augimo sutrikimas jau buvo stebimas nuo 22-os nėštumo savaitės, kai kojyčių ilgis pradėjo atsilikti 3 sav., o galvytės apimtis atitiko gestacinį amžių. Priežastys neaiškios. Mes jauni, sveiki tėvai ir giminėje panašių atvejų nėra buvę. Viskas buvo "nurašyta" spontaninei genetinei mutacijai, o koks tai genas ligi šiol nėra nustatyta.


Su nerimu laukiau, kaip Ugnelė augs po gimimo. O augo ir vystėsi tikrai neblogai, jokių kitų sveikatos sutrikimų neturėjo. Atsiliko tik fizinė raida, nes jos mažam kūneliui galvytė buvo per sunki. Todėl vėliau pradėjo ją laikyti, vėliau pradėjo ir vartytis, sėdėti, ropoti, vaikščioti. Žinoma, lankėme kineziterapijos užsiėmimus, kas mums tikrai padėjo greičiau tobulėti. Per pirmuosius gyvenimo metus Ugnelė paaugo 20 cm ir vienerių buvo 59 cm ūgio. Sulaukusi  16,5 mėn. savarankiškai  žengė pirmuosius žingsnelius. Iki tol nedrąsiai ir gana ilgai vaikščiojo tik įsikibusi kokios nors atramos.  


Bus tęsinys...


mama Ramunė